Esu žmogus, kaip ir daugelis iš Jūsų, su galybe pavidalų: moteris, žmona, mama, dukra, tapytoja, valgio gamintoja, mokytoja, mokinė, karys, guodėja… vaizdas panašėja į margus kilimo raštus. Taip mano gyvenimas lyg dar neužbaigtas kilimas, kuris prasidėjo paveldėtais raštais ir pinasi tolyn kasdien įgaudamas naujų atspalvių. Žinoma, pribarstau ant to kilimo ir trupinių, ir net išlieju kavos puoduką, nutykšta barščių purslai, kažkas perbėga juos purvinais batais, na ir kas… nubraukiu šiukšles, išsivalau – gyvenu toliau. Sutikite, dažnam gyvenančiam BET KUR ne tik Lietuvoje yra labai pažįstama tokia situacija. Kūryba, kuri šiuo metu yra ne tik mano bežodis pokalbis su pasauliu, bet ir kantri duonytės kasdieninės uždirbėja, tiesiog prašyte prašėsi patalpinama į kompiuterinę erdvę.

   Noriu pasidalinti keliomis mintimis apie tai, kaip atsiranda potraukis kurti… pastebėjau, jog kuo daugiau veiklos pasaulietiškoje mano gyvenimo pusėje, pasireiškiančioje stovėjimu prie troškinio virtuvėje ar vaikų drabužių rūšiavimu bei zirzimu vyrui, ką dar reiktų padaryti namuose, tuo platesnė kūrybinė erdvė atsiveria. Esu pratusi pasinerti į darbą, kaip daugelis pasineria į poilsį, tad tapyba pirmiausia man kantrus darbas, kuriuo pasiekiu, kad mano mintys tampa matomomis. Lygiai tokiu pat greičiu, kokiu slepiu į stiklainiukus paprikas žiemai aš po spalvomis slepiu baltą drobę.

   Mano tikslai, prisipažinsiu buvo keli, vienas iš jų – padrąsinti visus, neužgniaužti savyje KŪRYBINĖS liepsnos, kiekviename jau gimstant ji sužiba, o toliau tik aplinkybių ir norų pakurstoma įgauna vienokį ar kitokį pavidalą – eilės, valgio gaminimas, muzika, dailė, vaikų auklėjimas, daržovių sodinimas…

Nebijokite aplinkinių nuomonės, jie ją turi, kaip ir jūs savąją … tad kurkite nesidairydami į šonus – tik į savo vidų.